2015 m. sausio 9 d., penktadienis

2015/8

Vakar nuėjau miegoti 23.20, užmigau - arti 02:00. Atsigulu tiesiai, ant kairio šono, ant dešinio. Ant pilvo niekad tik neguliu, nes sulenkus kaklą užspaudžiu kažką ir pradeda svaigt galva. Varčiausi kaip mėsa ant iešmo ir ne tam, kad nesudegčiau, o tam, kad pabėgčiau nuo minčių. Atrodė kuo labiau bandau atsipalaiduot, tuo galva labiau prisileidžia problemas. Prisiekiu, rodės, kad aš į save iš šono stebiu, biškeli iš aukščiau ir matau absoliučiai kiekvieną mintį, kuri man skrenda į galvą. Vienu momentu maldavau viduje, kad kažkas mane tiesiog atjungtų, nes jaučiau, kad nebepakelsiu. Viena po kitos, viena po kitos. Ir jokių sprendimų, jokių atsakymų. Man tiesiog spaudė galvą, paskui ir vidų. Bet štai išaušo rytas ir iki dabar nesuprantu, kodėl save taip kankinau. Kodėl paros metas, aplinka ar vieta daro tiek įtakos? Kodėl atsikelus pusę minčių, kurios atrodė protingos naktį dabar atrodo absudiškos? Prieš darbą einu į knygyną pasiimti kavos. Šiandien ne išimtis. Tik vietoj to, kad išeičiau pro vieną pusę, pro kurią visad išeinu, kojos nuvedė į kitą. O be eidama užkliudžiau vieną vienintelę knygą, pavadinimu "Moterys, kurios galvoja/o per daug". Atsiverčiau, praverčiau. Pirštai sustojo ties "besaikis savęs analizavimas, gali išvesti iš proto". Džiugu, kad ne aš viena tokia, kad tai tiesiog, globaliai - moterų problema. Tačiau taip pat suvokiau, kad tai problema ir tikrai ne žmogaus "būdas". Aš gyvenime analizuoju kiekvieną savo ir kitų žingsnį, kiekvieną smulkmeną, kodėl sukau į kairę, o ne dešinę, kodėl pasakiau taip, o atsakė visiškai kitaip. Supratau, kodėl esu nesuprasta - nes kiti gyvenime nėra pagalvoję apie dalykus, kurie man šauna į galva kone kasdien. Nes kiti gyvena paprasčiau ir lengviau. Šia diena, nu gal dar ir rytojumi. Toli gražu ne praeitimi ar kurdami ateitį. Žodžiu, atsisakau porą pakelių cigarečių, keletą kavos puodelių ir perku knygą.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą