2015 m. kovo 23 d., pirmadienis

2015/13

Aš vėl čia. Tik čia ir būnu aš. Čia ateinu nuoga. Nesvarbu, kad rašau sedėdama su chalatu arba megztiniu, bet vidumi ateinu visiškai nuoga. Atvira, taip kaip yra ištikrųjų. Keista, kad tik interneto platybėse atsiradusiam "savam" kampely galiu būti savimi. Realiai liko vienintelė vieta. Kitur aš studentė, darbuotoja, draugė, pažįstama, dukra, kambariokė. Visur vaidmenyje. Kam Laura, kam Lauryna. Aš sau aš. Bet seniai nebendravau su savimi, kaip viską gyvenime pasilieku iki paskutinės akimirkos, o sutart su savim man regis essential dalykas. Pagrindas. Kai nenori sutart ar per sunku susitart ir rast kompromisą,lieka vienintelis kelias-ignoruot. Man gaila savęs, nes būtent šiai merginai esu uždėjusi didžiausią gyvenimo ignoravimo štampą. Darau tai kas nepatinka, kaip nepatinka. Ir kas svarbiausia, žinau, kad darau blogai. Bet koks skirtumas - ignoruojam. Nemėgstu to maisto, tokių dienų, tų laidų, tos muzikos, tų kelnių ir to tono. O koks skirtumas - ignoruojam. Nekenčiu kai taip su manim šneka, kai aš atsiprašynėju, kai aš teisi, bet niekas nepastebi, kai neklausia mano nuomonės, kai prieš akis tik pateikiami faktai,su kuriais reikia susitaikyti. O koks skirtumas - ignoruojam. Ir jau turput pražiopsojau tą etapą, kuriame galėjau treptelt koja,atsipirti arba bėgti. Dabar aš pačios savo išvirtame ir pagamintame marmale sukuosi. Pati kalta.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą