2016 m. kovo 17 d., ketvirtadienis
2016/ 21
Pasikultūrinti ir nueiti į, pavyzdžiui, spektaklį yra smagu. Ypač nemokamai, taprasme, ne už savo pinigus. Ypač tada, kai pinigų neturiu. Penki ar keturi centai piniginėje nesiskaito. Nesiskaito skaičiai ir banko kortelėje. Ypač kai tie skaičiai su minusu priekyje. Skamba neskaniai? Galiu pasakyt, kad tai tikrai ne blogiausia stadija. Kiek pamenu yra buvę ir blogiau. Beabejo, visuomet yra geriau, kai būna geriau, tačiau pakapsčius atmintį, bent jau pastaruosius keliolika mėnesių, "blogai" žodis linksniuojamas buvo kokius 70% daugiau nei "gerai". Aš manau, kad tai papraščiausiai žodžio "suaugęs" sąvokos dalis. Visi garbinam praeitį - vieni sovietmetį, treti '90-uosius ar "prie brazausko", mano atveju, man smagu prisiminti paauglystę, o gal tiesiog neatsakomybę. Bet kuo toliau, tuo labiau suprantu, jog tiesiog ištempiam, iškraipom ir idealizuojam prisiminimus, nes beveik kiekvienas laikotarpis turi savo + ir -. Kiekvienas laikmetis, epocha ar amžius turi savo anomalijų ir iškrypimų. Papraščiausiai skiriasi aplinkybės, kurias mėgstam arba, kurias kaltinam. Taip ir aš, šiuo metu net negaliu apversti liežuvio ir pavadinti savęs suaugusios, tačiau pagal vykstančius procesus, suvokiu, jog dėja, aš jau čia. Ir tie tikrųjų suaugusiųjų žodžiai " viskas bus tik dar sunkiau", tikrai neleidžia nusiraminti. Iškart užbėgsiu įvykiam už akių ir pasakysiu, jog ne finansinis nestabilumas, atsakomybių ir pareigybių šusnis yra sudėtingiausia ir neduoda ramybės. O dievulėli, ne. Sunkiausia darosi suvokt, kad laikas eina nežmonišku tempu (aš vis dar užstrigusi ties devynioliktaisiais savo metais; geri penki metai man jau nebe tiek), o aš vis dar nesuprantu, kodėl ir kokiam tikslui esu čia. Kodėl aš būtent čia, o ne kitur. Ką ir kodėl man reikia daryt. O svarbiausia - ką aš noriu daryti. Jau kuris laikas puikiai suprantu, kad noriu ir galiu yra du, visiškai skirtingi reiškiniai. Visą pasimetimo situaciją užaštrina aplinkiniai žmonės, kurie jau raško savo sekmės vaisius (beabejo, kiekvieno vaisiai yra skirtingi, turiu omenyje, kas kokių vaisių norėjo - vieni šaibų, kiti pripažinimo, treti - tiesiog daryti tai ką nori, ir pajausti, jog jie dar papildomai "are good at it"). Pakolkas esu įdomiausiame savo pačios sukurtame prisiminime - 5 metų, Lazdynų mikrorajone, prie parodų rūmų stebinti skruzdžių lizdą, na tą jų sukurtą pilį, kuri savyje talpina mažų mažiausiai vieną skruzdžių "visatėlę", ir negalėdama suvokt, kaip tos skruzdės pačios nesupranta, jog ta jų smėlio pilis, pastatyta kažkur atokiai prie miškelio, nėra vienas vienintelis dalykas, jog pasaulis yra keleta miligazilimegaliardonų didesnis, ir jame vyksta visokiausi dalykai, juokiuosi ir kartu stebiuosi, kokios tos skruzdės kvailos, ir kam jos tik į tą vieną vietą, tempia visokiausius dalykus, ir nė nebando eit eksplorinti pasaulio. Na bent jau iki Karoliniškių. Tai va, esu būtent tame prisiminime, tik dabar, aš esu ta skruzdė, ir matau, kaip aš aka visi kiti tiesioginiai ir netiesioginiai žmonės, juokiasi ir nesupranta, kodėl ji vis dar toje savo smėlio pilyje. Nes juk ja gyvenimas neapsiriboja.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą