2015 m. sausio 7 d., trečiadienis
2015/4
Buvo ankstyvas pavasaris. Nors ne, pavasaris ėjo į pabaigą. Nes buvau tik su baltais marškinėliais ir raudonai/juodai languotais marškiniais persirišus per juosmenį. Jis atvažiavo manęs pasiimti iki pat mokyklos,o kad pasidėčiau tašę su knygomis, dar nuvežė ir namo. Grįžus į mašiną įdavė pačio keptų sumuštinių raudonoj dėžutėj, tokioj pat raudonoj, kaip ir jo mašina. Važiavom į parką, valgėm sumuštinius, gulėjom ant žemės, nesvarbu, kad saulė nebuvo įšildžius žemės. Užtat grįžtant atgal, ta pati saulė buvo tiesiog sukepinus automobilį, todėl važiavom atsidarę langus. Užgrojo prancūziška daina ir jis man sakė daug žodžių. Aš klausiausi, bet mintys visiškai ne ten buvo. Ištiesų ir įdomu nebuvo.
Ta pati prancūziška daina užgrojo dabar, todėl viską ir atsiminiau. Nors iš tiesų, tą jausmą, kuris buvo tada nešiojuosi jau pora mėnesių. Tik ne tą, kurį jaučiau aš, o tą, kuriuo gyveno jis - stengėsi iš paskutiniųjų ir žiūrėjo į priekį, naiviai tikėjo, kad po didelių tarpų dar įmanoma megzti kažką stebuklingo. Sėdžiu, ir suprantu, kad šiandienai aš - jis. Ir paslapčia, smarkiai supaudus kumščius meldžiuosi, kad tik herojus iš absoliučiai kitos istorijos, dabar nebūtų toks, kokia buvau aš pavasarį. Kad tik nebūtų manimi. Kad nejaustų to, ką jaučiau tada. Nes tai pats savanaudiškiausias jausmas, kada negali pripažinti žmogui, kad ištikrųjų galbūt tau jo nereikia ir esi kartu tik iki pirmo "negerai", arba dėl to, kad vienam liūdna. Buvusi kitoj barikdų pusėj, buvusi savanaudė, gal per jauna, gal nesiorientuojanti situacijoje, bijau, atsisukimo prieš save ir jausmo grįžimo bumerangu. O šiaip nuo atsakomybės baime neprisidengsi, todėl nors ir kažkada seniai daug kartų kartojau, dabar gal tik vienas, bet pats nuoširdžiausias - atsiprašau.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą