2015 m. sausio 7 d., trečiadienis
2015/3
Jeigu neturėčiau galimybės pasikapstyti po praeitį, turbūt viskas būtų daug paprasčiau. Juk pačios galva ištikrųjų neišneša ir neišsaugo tiek daug informacijos, ir viskas per ką praėjau tam tikruose gyvenimo etapuose atrodo kaip per gražų rožinį bliurą. Kartais tas bliuras nebūna gražus, faktas, nes gyvenimas ne vien iš išcackintų dalykų susideda, tačiau bet kokiu atveju, viską prisimenu abstrakčiai, neryškiai, beformiškai. Kitaip tariant - du variantai - gerai arba blogai. Dėka tarkim socialinių tinklų, ar kelių metų senumo kompiuterio folderių, su nuotraukomis bei tekstais, galiu lyginti save, draugus, pažįstamus, artimuosius. Skaitydama tarkim dutūkstančiaidevintų metų post'ą, matydama komentarus ar dainas, kurios lydėjo tuo metu, tarsi grįžtu tiksliai tiksliai į tą emociją. Blemba, atrodo, kad net pasakyčiau koks oras buvo tuo metu, ar ką buvau apsirengusi. Bet kai atsiranda galimybe sulyginti tuos jausmus, ar save pačią su dabartimi, pasidaro neapsakomai sunku.O gal liūdna? Kelintą dieną iš eilės bandau analizuoti, kokios aplinkybės, veiksmai, žmonės ar veikla taip kardinaliai sugebėjo pakeisti viską. Be abejo, pirmu numeriu pastatyčiau "Sveika Lauryna atvykus į suaugusiųjų pasaulį". Bet čia lengviausias variantas. Viskas kur kas giliau ir painiau. Niekad nebuvau stačiokė ar drąsos kupina, tėškianti tiesą į akis ir daranti gyvenime ką noriu, bet tikrai negalvodavau ką kiti apie mane pagalvos, ar kažkam aš įdomi, ar galiu sakyti vieną, kitą dalyką. Dariau tai, kas tą akimirką man atrodydavo geriausia ir protingiausia, tai ką širdis liepdavo, galų gale protas pritardavo. Dabar jaučiuosi priešingai. Keletą kartų apsukta 360, Bet vis tiek galiausiai po centrifūgos dar permesta 180/. Sėdžiu ir galvoju, kad kažkas mane sutramdė, sustabdė, pažabojo ir pasakė - sėdėk ramiai, čia. Tai aš kaip durnė ir sėdžiu. Nebeliko Laurynos. Tik dabar suprantu, kodėl jau keli metai iš eilės jaučiuosi negerai - ne čia, ne toje vietoje, ne su tais žmonėm, ne taip atrodanti, ne taip besijaučianti, ne savam kaily, daranti ne tai ką noriu. Nes iš manęs, kažkas tą Lauryną išvijo. Ji seniai dingo, išėjo pasivaiksčiot ir pamačius, kad nieko nebus, kad dėl kažkokių pataikavimų ar norėjimų įtikti kitiems, nebeverta grįžt dingo. Kas svarbiausia dabar puikiai suvokiu, kodėl priežasčių, dėl ko savęs žabojimas vyko kaltininkai nebenori būt kartu - nes bandant sutramdyt ir sulaikyt mane, manęs jau nebeliko. Ir galėčiau kaltint visus iš eilės, bet šaltai įsijungus protą, nelieka nieko kito,kaip tik pripažint, kad čia aš pati kalta. Norėdama įtikti gęsinau po vieną mygtuką, po vieną principą ar norą, kol galiausiai išsijungiau. Ir toli gražu nenoriu nuvalius dulkes bandyt savęs vėl iš naujo įjungt - juk tokia pati ir nebetikčiau, nei laikui, nei aplinkybėms - ir metai ne tie, ir atsakomybės kitos, ir proto galų gale reikia daugiau turėti. Aš tiesiog paprastai noriu grįžt į save. Būk gera, grįžk
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą